Gyvename informacijos pertekliaus amžiuje. Kasdien mus pasiekia gausybė patarimų, kaip gyventi laimingai, sėkmingai bendrauti, teisingai maitintis ar auklėti vaikus – atrodo, turime instrukcijas kiekvienai gyvenimo situacijai. Tačiau ar tarp visų šių „auksinių taisyklių“ ir „principų“ mes dar girdime save? Ar žinome, ko iš tiesų norime MES PATYS? Neretai atsakymą rasti sunku, nes jis slepiasi už dar gilesnio klausimo – „Ar aš pažįstu save?“.

Kelionė į save: kodėl svarbu pažinti savo norus?

Esame socialios būtybės, mums natūraliai rūpi, ką apie mus mano kiti, norime būti priimti, suprasti, pritapti. Tačiau kartais šis noras pritapti tampa toks stiprus, kad pradedame gyventi pagal svetimus scenarijus, o ne pagal savo širdies balsą.

  • Kitų lūkesčių spąstai: Galbūt augote šeimoje, kur tėvai „geriau žinojo“, ko jums reikia? Verčiami lankyti nemėgstamus būrelius, rinktis „prestžinę“ specialybę ar kurti šeimą „nes jau laikas“? Tokią patirtį turintys suaugusieji dažnai ir toliau nesąmoningai pildo kitų lūkesčius – perka namą, nes „taip reikia“, renkasi darbą dėl statuso, o ne dėl džiaugsmo, stengiasi įtikti ir patikti visiems, pamiršdami savo tikruosius poreikius ir svajones.
  • Neišsakyti norai = augantis pyktis: Tikimės, kad artimieji atspės mūsų norus, supras mus be žodžių. O kai taip neįvyksta (nes žmonės nemoka skaityti minčių!), jaučiamės nesuprasti, įskaudinti, kyla nuostaba, pyktis, savęs gailestis. Prisiminkime pasaką apie auksinę žuvelę – net ir jai reikėjo aiškiai įvardinti savo norą.
  • Pažinti save = laisvė rinktis: Tik įsiklausę į save, supratę savo vertybes, poreikius, stipriąsias ir silpnąsias puses, galime priimti autentiškus sprendimus, kurie veda į pilnatvę, o ne į nuolatinį nepasitenkinimą ir jausmą, kad „gyveni ne savo gyvenimą“.

Drąsa klausti: ar girdime, ko nori kitas?

Pažinti save – tik pusė kelio į darnius santykius. Ne mažiau svarbu yra suprasti ir išgirsti kitą žmogų.

  • Savo „teisybės“ spąstai: Dažnai esame linkę manyti, kad mūsų požiūris, vertybės ir poreikiai yra vieninteliai teisingi ar savaime suprantami. Projektuojame savo lūkesčius į kitus ir pykstame, kai jie elgiasi „ne taip“. Pamirštame, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, su savo patirtimi, jausmais ir poreikiais.
  • Baimė klausti: Kartais vengiame klausti, ko nori kitas (partneris, vaikas, kolega), nes bijome išgirsti atsakymą, kuris mums nepatiks, arba bijome įsipareigoti kažką daryti su ta informacija. Neklausdami tarsi apsisaugome, bet kartu užkertame kelią tikram ryšiui ir supratimui.
  • Bendravimas – tiltas: Vienintelis būdas suprasti kitą – kalbėtis ir klausytis. Domėtis kito mintimis, jausmais, norais, net jei jie skiriasi nuo mūsiškių. Užuot analizavus ar vertinus kitą savo galvoje, geriau tiesiog paklausti ir išklausyti. Tai ne tik padeda suprasti kitą, bet ir leidžia jam pasijusti išgirstam bei svarbiam.

Bendravimas šeimoje: kur išmokstame (ir kartojame) modelius?

Šeima – pirmoji ir svarbiausia bendravimo mokykla. Joje įgyjame pirminius įpročius, kaip reikšti jausmus, spręsti konfliktus, derėtis, prašyti pagalbos, rodyti meilę. Psichologai ir šeimos terapeutai pabrėžia, kad šeimos santykiai yra dinamiška sistema, kurioje visi nariai nuolat veikia vienas kitą.

Galima išskirti kelis bendravimo stilius šeimose:

  • Rigidiškas (griežtas): Vyrauja aiškios, bet dažnai nelanksčios taisyklės, hierarchija, jausmų reiškimas gali būti slopinamas ar menkinamas.
  • Difuzinis (chaotiškas): Taisyklės neaiškios, vaidmenys nuolat kinta, trūksta aiškių ribų tarp šeimos narių, gali būti daug emocijų, bet mažai struktūros.
  • Demokratiškas (sveikas): Egzistuoja aiškios, bet lanksčios taisyklės ir ribos, funkcijos ir atsakomybės pasiskirstytos, skatinamas atviras bendravimas, pagarba vienas kito jausmams ir poreikiams.

Šeimoje išmoktus bendravimo modelius mes nesąmoningai atsinešame ir į kitus santykius – darželyje, mokykloje, su draugais, darbe, kurdami savo šeimą. Suvokdami savo „atsineštą bagažą“, galime sąmoningai rinktis keisti nekonstruktyvius įpročius.

Laisvė rinktis: unikalumas prieš kopijavimą

Kaip nėra dviejų vienodų pirštų atspaudų, taip nėra ir dviejų vienodų žmonių ar šeimų. Tai, kas tinka ir veikia vieniems, gali visiškai netikti kitiems. Nuolatinis lyginimasis su kitais („pas juos viskas geriau“, „jie laimingesni“) ar bandymas kopijuoti svetimą gyvenimo modelį atima iš mūsų laisvę kurti savo unikalų kelią.

Svarbu matyti perspektyvą, jausti vidinę laisvę ir gebėjimą rinktis tai, kas tinka būtent mums, net jei tai neatitinka visuomenės normų ar kitų lūkesčių.

Realistiški lūkesčiai ir bendravimo galia

Net ir puikiai pažindami save bei nuoširdžiai stengdamiesi suprasti kitus, negalime tikėtis, kad visada būsime suprasti, išgirsti ar kad visi mūsų norai bus patenkinti. Santykiai reikalauja kompromisų, kantrybės ir nuolatinio darbo. Bus akimirkų, kai jausimės nesuprasti, vieniši ar įskaudinti.

Tačiau galime ženkliai palengvinti tarpusavio santykius ir išvengti daugybės konfliktų bei nuoskaudų, jei sąmoningai stengsimės:

  • Pažinti save: Kas man svarbu? Ko aš noriu? Kokie mano poreikiai?
  • Išsakyti save: Aiškiai ir pagarbiai komunikuoti savo norus ir jausmus.
  • Išgirsti kitą: Aktyviai klausytis, domėtis, klausti, stengtis suprasti kito perspektyvą.

Pabaigai

Kelias į darnius santykius su savimi ir kitais prasideda nuo savęs pažinimo ir drąsos būti autentiškam. O tęsiasi per empatiją ir nuoširdų norą suprasti kitą žmogų. Bendravimas – tai tiltas, jungiantis skirtingus pasaulius. Tik nuolat statydami ir prižiūrėdami šį tiltą galime tikėtis tikro artumo ir supratimo.