Pastarosiomis dienomis, vos paguldau Domilę į lovytę pietų miego, prasideda didžiausios ašaros. Stengiuosi nekreipti dėmesio, bet kai ašaros perauga į maldavimą: ,,Ne ne manyte (mamyte) neniuo (nenoriu)” ir ,,Ninute (Linute) aš lipa lipa (išlipti)”, mano širdis neatlaiko ir aš guldau ją prie savęs. Momentaliai užmiega! Taip vyksta tik su dienos miegu ir tik su manim. Jei guldo tėtis, ji sau ramiausiai užmiega lovytėje. Pradžioj nervinausi, nes jau vieną kartą, kai dar buvo pusmetinukė, buvom ją taip prisipratinę užmigt su mumis, ir turėjome ganėtinai pavargt, kol priprato pati užmigt lovytėje. Nervinausi, nes suvokiau, kad toks mano pasidavimas jos manipuliacijoms, tai žingsnis atgal, tik šį kartą neaišku, kiek reikės pastangų vėl grįžti į senas vėžias. Nes jau didesnė, nes gudresnė, nes nu tas ,,manyteeee”…
Taip man šiandien besinervinant, atėjo suvokimas, kad po keturių mėnesių Domilė ne tik, kad nebemiegos pietų miego šalia manęs, bet ji nemiegos jo ir savo lovytėje, nes po keturių mėnesių ji bus darželyje. Ir nebus jokių žingsnių atgal ar pirmyn. Po keturių mėnesių aš su didžiausiu švelnumu prisiminsiu tuos mūsų pietų miegelius vienoje lovoje, tą alsavimą šalia manęs, tų nuo šilumos drėgnų plaukučių kvapą, tą mažą delniuką, kuris per miegus vis patikrina ar aš čia, šalia…
Tad velniop tuos miegus pagal taisykles! Juk tai geriausias mūsų laikas kartu. Tinklaraštis ” Viena mama sako”