Vaikystė – stebuklų metas, kai kiekviena diena kupina atradimų. Mažam vaikui visas pasaulis yra naujas ir įdomus, o jo laikas matuojamas ne valandomis ar planais, o patyrimais „čia ir dabar“. Deja, mes, suaugusieji, dažnai taip įsisukame į savo kasdienius rūpesčius, darbus ir skubėjimą, kad nejučia tampame tų nuostabiausių vaikiškų akimirkų griovėjais.
Sakoma, kad iš vaikystės labiausiai prisimename arba pačias laimingiausias, arba pačias skaudžiausias akimirkas. Kokių prisiminimų aruodą mes, tėvai, padedame kaupti savo vaikams? Galbūt kartais, norėdami jiems tik gero, patys to nenorėdami, užkertame kelią paprastam, tikram vaikiškam džiaugsmui? Šį kartą – ne apie sudėtingus auklėjimo iššūkius ar ribų nustatymą, o apie paprastus dalykus: kaip kartais tiesiog nieko nedaryti arba daryti šiek tiek kitaip, kad leistume vaikystės laimei skleistis.
„Paskubėk!“: ar tikrai nebeturime laiko stebuklams?
Turbūt kiekvienam tėvui iki skausmo pažįstama situacija: skubate į darželį ar parduotuvę, o jūsų trimetis sustoja ir pusvalandį susižavėjęs stebi šaligatviu ropojantį vabalą. Arba apžiūrinėja, rodos, eilinį pilką akmenuką taip, lyg tai būtų didžiausias lobis. Arba užvertęs galvą seka dangumi plaukiantį debesį.
Ir ką jis dažniausiai girdi iš mūsų? „Paskubėk!“, „Ar gali greičiau?“, „Neturime laiko!“. Nuo pat ryto iki vakaro vaikas gyvena nuolatiniame raginime skubėti. O juk jis gyvena tuo tikruoju, nuostabiausiu „čia ir dabar“ laiku, kai nieko nėra svarbiau už tą vabalą, tą akmenuką, tą debesį.
Nuolatinis mūsų skubėjimas ir raginimas skubėti gyventi vaiką pamažu moko, kad pasaulio stebuklams, smalsumui, kūrybiškumui tiesiog nėra laiko. Kad gyvenimas yra bėgimas, kuriame svarbiausia – kuo greičiau pasiekti tikslą, o ne mėgautis procesu. Ar tikrai to norime išmokyti?
Sakysite, mes tikrai skubame, tikrai neturime laiko valandą stebėti drugelio? Galbūt ne valandą. Bet ar negalėtume atrasti bent kelių papildomų minučių? Gal galime atsikelti 10 minučių anksčiau? Gal galime išvykimui susiruošti ne paskutinę minutę, o turėti laiko rezervą? Gal galime pažadėti savaitgalį skirti laiką neskubiam pasaulio tyrinėjimui – ir būtinai tą pažadą ištesėti? Paklauskime savęs – ar mus pačius tas nuolatinis skubėjimas daro laimingus? Jei ne, gal nemokykime taip „prabėgti“ pro gyvenimą ir savo vaikų?
Laimės akimirkos „Stop“ mygtukas: kada (ne)spausti?
Labai dažnai mes, tėvai, net nesusimąstę, iš inercijos, dėl tradicijos ar tiesiog dėl savo patogumo, nutraukiame vaiko veiklą pačioje smagiausioje, džiaugsmingiausioje akimirkoje.
Vaikai stato pagalvių pilį ir įsismaginę pradeda „pagalvių karą“? „Gana siausti, eikit žaisti ramiai!“ Mažylis krykštaudamas taškosi vonioje? „Viskas, lipam lauk, per ilgai užsibuvai!“ Bėgioja per balas kieme? „Baik, sušlapsi, susirgsi!“ Šokinėja ant lovos? „Stop! Sulaužysit!“
Taip, taisyklės ir ribos yra būtinos. Negalima daužyti langų, skriausti kitų ar elgtis pavojingai. Tačiau ar tikrai kiekvienas vaikiškas „siautulys“ yra toks pavojingas? Ar tikrai namas sugrius, jei vaikai dešimt minučių pasidūks su pagalvėmis? Ar tikrai lova sulūš nuo kelių šuoliukų? Ar tikrai vaikas mirtinai susirgs, jei dar kelias minutes laimingas pakrykštaus baloje ar po lietaus (juk grįžus galima perrengti ir sušildyti)? Ar tikrai nukris iš medžio, jei įlips vienu laipteliu aukščiau nei vakar (juk paprastai vaikas geba nulipti tiek, kiek pats sugeba užlipti)?
Prieš sakydami „Stop!“ pačioje vaiko laimės viršūnėje, tris kartus pagalvokime: ar tai darome dėl realaus pavojaus vaiko saugumui ir sveikatai, ar tik dėl savo pačių baimių, įpročių ar noro turėti tvarkingus ir „patogius“ vaikus?
Jei vis dėlto manote, kad veiklą reikia nutraukti (pvz., artėja miego laikas, maudynės tikrai užsitęsė), nedarykite to staiga, tarsi žaibo kirčiu. Įspėkite vaiką iš anksto: „Suprantu, kaip tau smagu, bet po penkių minučių jau reikės baigti ir eiti…“. Duokite jam kelias akimirkas pasiruošti pabaigai ir maksimaliai pasimėgauti likusiu laiku.
Žaisti kartu: sugrįžti į vaikystę (bent trumpam)
Prisiminkite save vakarėlyje – puiki muzika, smagi kompanija, įdomus pokalbis… Ir staiga jūsų partneris atsistoja ir sako: „Viskas, dabar pat važiuojam namo!“. Kaip jaustumėtės? Panašiai jaučiasi ir vaikas, kai mes staiga nutraukiame jo žaidimą.
O kas, jei vietoj stabdymo, mes patys įsilietume į tą vaikišką pasaulį? Taip, kuo vaikai didesni, tuo dažniau jie žaidžia vieni ar su bendraamžiais, ir tai normalu – taip lavėja jų kūrybiškumas, savarankiškumas. Tačiau reguliarus, nuoširdus tėvų įsitraukimas į vaiko žaidimą yra be galo svarbus ryšiui stiprinti ir nepamirštamoms akimirkoms kurti.
Tie kartai, kai suaugęs žmogus, paprašytas vaiko ar netikėtai pats, prisijungia prie tikrų vaikiškų šėlionių – tampa vienais ryškiausių ir laimingiausių vaikystės prisiminimų. Šokinėkite kartu ant batuto, laistykitės vandens šautuvais, važinėkite dviračiais ar riedučiais, spardykite kamuolį, statykite palapinę svetainėje ar konstruokite piratų laivą iš kartono dėžių. Galimybių yra begalė. Svarbiausia – įsilieti ne kaip prižiūrėtojui ar mokytojui („daryk taip“, „negerai“), o kaip lygiaverčiam žaidimo draugui.
Nebijokite atrodyti kvailai ar prarasti autoritetą. Priešingai! Vaikas, matydamas, kad jo rimtasis tėtis ar rūpestingoji mama moka ne tik nustatyti taisykles, bet ir nuoširdžiai dūkti kartu, jaus dar didesnį artumą, pagarbą ir pasitikėjimą. O ką pagalvos kiti suaugusieji? Tie, kas supranta žaidimo džiaugsmą, prisijungs, o tie, kas gėdinsis ar kritikuos – galbūt širdies gilumoje tiesiog pavydės jūsų laisvės ir mokėjimo gyventi „čia ir dabar“ kartu su savo vaikais.
Pabaigai
Vaikystė prabėga labai greitai. Kurkime savo vaikams prisiminimus, kupinus ne skubėjimo ir draudimų, o džiaugsmo, atradimų ir bendrystės. Sulėtinkime tempą, pastebėkime pasaulio stebuklus vaiko akimis, leiskime sau dažniau pasakyti „Taip!“ linksmybėms ir atraskime laiko tiesiog pabūti ir pažaisti kartu. Tai pati vertingiausia dovana, kokią galime duoti savo vaikams (ir sau!).
