Kelias į motinystę ne visada būna tiesus ir lengvas. Kai kurioms poroms tenka nueiti ilgą ir sudėtingą kelią, kupiną vilties, nusivylimo, medicininių procedūrų ir laukimo. Tai istorija apie vieną tokią kelionę – dešimtmetį trukusį laukimą ir galiausiai išsipildžiusią svajonę tapti mama su pagalbinio apvaisinimo pagalba.

Paieškos ir diagnozė: kai natūraliai nepavyksta

Dažnai kelionė prasideda tyliai. Metai bėga, o gandras vis neatskrenda. Iš pradžių galbūt nesureikšmini – darbas, kelionės, atrodo, dar ne laikas. Tačiau pamažu nerimas auga, ir pradedi ieškoti atsakymų. Keliauji nuo vieno gydytojo prie kito, bandai įvairius siūlomus būdus, kol galiausiai išgirsti nukreipimą pas vaisingumo specialistus. Tai žingsnis, kurį daugelis priima ramiai, kaip logišką problemos sprendimo etapą.

Prasideda tyrimai. Apžiūros, analizės, procedūros… Galiausiai paaiškėja diagnozė – priežastis, kodėl nepavyksta pastoti natūraliai. Tai gali būti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, kiaušintakių nepraeinamumas ar kitos moters ar vyro sveikatos problemos. Sužinojus diagnozę, tampa aišku – norint susilaukti vaikelio, reikės pagalbinio apvaisinimo procedūrų.

Pagalbinio apvaisinimo kelionė: viltys ir išbandymai

Pasiryžus pagalbiniam apvaisinimui mėgintuvėlyje (IVF), prasideda naujas etapas. Kartais tenka ieškoti klinikos ne tik savo šalyje, bet ir kaimyninėse valstybėse, skaitant atsiliepimus, ieškant sėkmės istorijų.

Pats IVF procesas – tai tikras emocinis ir fizinis išbandymas. Gali būti taikomas vadinamasis „ilgas protokolas“, kai iš pradžių vaistais slopinama natūrali kiaušidžių veikla, o vėliau skiriami hormoniniai preparatai, skatinantys augti kuo daugiau folikulų. Kasdienės injekcijos į pilvą, dažni vizitai į kliniką stebėjimui ultragarsu, nuolatinis nerimas dėl organizmo reakcijos į vaistus – tai tampa kasdienybe. Hormonų poveikis gali būti labai stiprus, primenantis „tūkstantį kartų sustiprintą PMS“, lydimą nuovargio ir emocijų svyravimų. Ne viena moteris šio etapo metu pagalvoja: „Jei nepavyks dabar, daugiau nekartosiu“.

Po stimuliacijos seka kiaušialąsčių surinkimo procedūra (punkcija), atliekama taikant nejautrą. Tuomet laboratorijoje vyksta apvaisinimas ir didysis laukimas – kiek kiaušialąsčių apsivaisins? Kiek embrionų pradės vystytis? Tai įtemptas laikas, nes ne visi embrionai vystosi sėkmingai. Galiausiai į gimdą perkeliami vienas ar keli perspektyviausi embrionai. Ir vėl laukimas – tos dvi savaitės iki nėštumo testo atrodo kaip amžinybė.

Nėštumas po nevaisingumo: džiaugsmas ir nerimas

Teigiamas nėštumo testas po ilgo laukimo ir sudėtingų procedūrų suteikia neapsakomą džiaugsmą. Tačiau kartu jį dažnai lydi ir didžiulis nerimas. Baimė prarasti taip sunkiai pasiektą rezultatą gali būti labai stipri, ypač jei praeityje būta nesėkmingų bandymų ar persileidimų. Pirmasis trimestras gali virsti nuolatiniu nerimu – dažni vizitai pas gydytoją, nuolatinis įsiklausymas į savo kūną, baimė dėl kiekvieno neįprasto pojūčio. Net ir aplinkiniams toks elgesys gali atrodyti perdėtas, tačiau moteriai, perėjusiai nevaisingumo kelią, tai suprantama reakcija.

Sprendimas dėl antro karto (ir embrionų šaldymo svarba)

Jei pirmasis bandymas buvo sėkmingas, neretai šeima pradeda svarstyti ir apie antrą ar trečią vaiką. Žinant kelią, apsispręsti gali būti lengviau. Tačiau vėl laukia visas IVF procesas.

Būtent čia išryškėja embrionų šaldymo (vitrifikacijos) svarba. Jei po pirmojo IVF ciklo lieka kokybiškų embrionų, juos galima užšaldyti ir panaudoti ateityje. Tai leidžia moteriai išvengti pakartotinio sudėtingo ir brangaus kiaušidžių stimuliavimo ciklo, tereikia pasiruošti embriono perkėlimui į gimdą. Tai didžiulis palengvinimas tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek finansiškai.

Nors visuomenėje kartais kyla etinių diskusijų dėl embrionų šaldymo, pacientų požiūriu – tai galimybė. Galimybė turėti daugiau vaikų, išvengiant pakartotinių sunkių procedūrų. Tai kova už kiekvieną šansą sukurti gyvybę. Svarbu paminėti, kad Lietuvoje pagalbinis apvaisinimas, įskaitant embrionų šaldymą ir lytinių ląstelių donorystę, yra įteisintas ir reglamentuotas įstatymu.

Gimdymas ir pirmieji metai: motinystės realybė

Gimdymas, kaip ir pats nėštumas, gali būti kupinas netikėtumų. Kartais sklandi eiga ir natūralus procesas lemia ramesnio naujagimio atėjimą, o kartais medicininės intervencijos ar komplikacijos gali turėti įtakos pirmosioms mažylio dienoms ir savaitėms.

Pirmieji metai su ilgai lauktu kūdikiu dažnai būna intensyvūs. Kartais apima „supermamos“ sindromas – noras viską daryti tobulai, atiduoti visą save. Nors džiaugsmas didžiulis, nevengiama pripažinti, kad būna ir labai sunku: vargina nemiga, žindymo sunkumai, vaiko dirglumas. Tačiau pamažu viskas stoja į savo vėžes. Nesvarbu, kokiu būdu vaikas atėjo į pasaulį, mama tampa tiesiog mama – su visais jos džiaugsmais, nuovargiu, rūpesčiais ir beribe meile.

Gimus antram ar trečiam vaikui (ypač jei tai dvyniai), iššūkių dar padaugėja. Tenka iš naujo ieškoti pusiausvyros, derinti visų vaikų poreikius, spręsti žindymo ar miego režimo klausimus. Kartais tenka priimti sunkius sprendimus, pavyzdžiui, pereiti prie pieno mišinių, nepaisant aplinkinių nuomonės, kad tik šeimos gyvenimas taptų ramesnis ir harmoningesnis.

Visuomenės požiūris ir vidiniai išgyvenimai

Nors visuomenė tampa vis atviresnė, nevaisingumo ir pagalbinio apvaisinimo tema kartais vis dar apipinta mitais ir net stigma. Skaudūs artimųjų komentarai („Kada vaikai?“, „Ar ne laikas?“) gali kelti didelį skausmą poroms, tyliai kovojančioms savo kovą. Pasakyti tiesą vis dar gali būti nedrąsu ar gėda.

Terminas „dirbtinis apvaisinimas“ taip pat prisideda prie klaidingo įvaizdžio kūrimo, tarsi vaikai būtų „pagaminti“. Svarbu suprasti, kad pagalbinis apvaisinimas suteikia tik pagalbą pačioje pradžioje – susitikti kiaušialąstei ir spermatozoidui. Tolesnis nėštumas, gimdymas ir vaiko auginimas yra visiškai natūralūs procesai.

Dalintis savo istorija gali būti sunku, bet kartu ir labai išlaisvina. Tai ne tik padeda pačiai moteriai susitaikyti su savo patirtimi, bet ir suteikia vilties bei palaikymo kitoms poroms, einančioms panašiu keliu. Sėkmės istorijos yra be galo svarbios ir reikalingos.

Pabaigai

Kelias į tėvystę per pagalbinį apvaisinimą yra sudėtingas ir reikalaujantis daug jėgų. Tačiau jis taip pat kupinas vilties ir meilės. Kaip sakė viena mama, perėjusi šį kelią: „Kiekviena diena yra verta. Pasimiršta visos procedūros, skausmai ir ašaros. Kai padeda tą vaiką ant krūtinės, pasimiršta viskas. Prasideda nauja istorija.“ Svarbiausia – neprarasti vilties, ieškoti pagalbos ir tikėti savo svajone.