Nors Lietuvoje jau kelerius metus nefiksuojama gyvūnų ar žmonių pasiutligės atvejų, kuriuos sukeltų klasikinis pasiutligės virusas (dėka sėkmingos laukinių gyvūnų vakcinacijos), ši liga vis dar kelia grėsmę pasaulyje, o specifiniai viruso tipai cirkuliuoja ir tarp šikšnosparnių Europoje. Todėl žinoti apie pasiutligę, jos plitimo būdus ir svarbiausia – kaip jos išvengti ar elgtis įvykus kontaktui su įtartinu gyvūnu – yra būtina.

Kas yra pasiutligė?

Pasiutligė – tai ūmi virusinė centrinės nervų sistemos infekcija (encefalomielitas), perduodama per užsikrėtusių gyvūnų seiles. Ligą sukelia RNR virusas, priklausantis Lyssavirus genčiai. Yra keli šio viruso genotipai, įskaitant klasikinį pasiutligės virusą ir Europos šikšnosparnių lissavirusus (EBLV 1 ir 2), kurie taip pat gali sukelti žmogui mirtiną ligą.

Deja, pasireiškus pirmiesiems klinikiniams pasiutligės simptomams, liga visada baigiasi mirtimi. Efektyvaus gydymo nėra.

Kaip užsikrečiama pasiutlige?

Pagrindinis infekcijos šaltinis – sergantys pasiutlige laukiniai (lapės, usūriniai šunys, vilkai, šikšnosparniai ir kt.) ar naminiai (šunys, katės, galvijai) gyvūnai. Žmogus užsikrečia:

  • Įkandus ar įdrėskus pasiutusiam gyvūnui, kai su jo seilėmis virusas patenka į žaizdą.
  • Apseilėjus pažeistą odą ar gleivines (akių, burnos, nosies). Virusas negali prasiskverbti pro sveiką odą.

Svarbu:

  • Kuo gilesnė žaizda ir kuo arčiau galvos ar stambių nervų yra įkandimo vieta, tuo didesnė rizika ir trumpesnis gali būti ligos inkubacinis periodas.
  • Įkandimai per drabužius yra mažiau pavojingi nei į nuogą kūną.
  • Pasiutligės virusas yra neatsparus aplinkos poveikiui (greitai žūsta išdžiūvęs, jį naikina muilas ir dezinfekcinės medžiagos). Todėl užsikrėsti per aplinkos daiktus yra praktiškai neįmanoma.
  • Užsikrėsti nuo kito žmogaus yra teoriškai įmanoma (pvz., per organų transplantaciją nuo nediagnozuoto sergančiojo – Lietuvoje tokių atvejų nebuvo), bet itin reta. Įprastu socialiniu kontaktu (sveikinantis, kosint, čiaudint) neužsikrečiama.

Kokie yra pasiutligės simptomai?

  • Inkubacinis periodas: Laikas nuo užsikrėtimo iki simptomų pasireiškimo gali trukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių ar net metų, tačiau dažniausiai – 1-3 mėnesius. Trukmė priklauso nuo įkandimo vietos, žaizdos gylio, viruso kiekio, žmogaus imuniteto.
  • Pradiniai simptomai (prodromas): Trunka 2-10 dienų. Panašūs į gripą: karščiavimas, galvos skausmas, bendras silpnumas, nuovargis, apetito stoka. Gali jausti skausmą, niežulį ar deginimą įkandimo vietoje.
  • Ūmi neurologinė stadija: Trunka 2-7 dienas. Pasireiškia dviem pagrindinėmis formomis:
    • Sujaudinimo (encefalitinė) forma (~80% atvejų): Būdingas periodiškas sujaudinimas, nerimas, sumišimas, haliucinacijos, agresyvumas. Labai būdingi vandens baimė (hidrofobija) – spazmai ryklės raumenyse bandant gerti ar net pamačius vandenį, ir oro srovės baimė (aerofobija) – spazmai nuo vėjelio pūtimo. Taip pat gali būti seilėtekis, prakaitavimas, išsiplėtę vyzdžiai.
    • Paralyžinė forma (~20% atvejų): Vystosi palaipsniui kylantis raumenų silpnumas ir paralyžius, pradedant nuo įkandimo vietos. Sąmonė ilgiau išlieka aiški, nebūna hidrofobijos ar aerofobijos.
  • Koma ir mirtis: Po ūmios neurologinės stadijos vystosi koma, o vėliau dėl kvėpavimo ir širdies veiklos sustojimo ištinka mirtis.

Ką daryti įkandus ar kitaip kontaktavus su įtartinu gyvūnu?

Kadangi liga yra mirtina, svarbiausia – nedelsiant imtis veiksmų po galimo kontakto:

  1. Kruopščiai nuplaukite žaizdą: Nedelsdami, bent 15 minučių, gausiai plaukite žaizdą tekančiu vandeniu su muilu. Muilas efektyviai naikina virusą.
  2. Dezinfekuokite: Jei turite, dezinfekuokite žaizdą tam tinkamomis priemonėmis (pvz., jodo tirpalu, etanoliu).
  3. Nedelsdami kreipkitės į medikus: Kuo skubiau vykite į artimiausią gydymo įstaigą (polikliniką, ligoninės priėmimo skyrių) arba kvieskite greitąją pagalbą. Nesvarbu, ar žaizda atrodo maža ir nepavojinga!
  4. Suteikite informaciją: Gydytojui papasakokite visas aplinkybes: koks gyvūnas įkando/apseilėjo (naminis ar laukinis, pažįstamas ar ne, ar atrodė sveikas/keistai elgėsi), kada ir kur tai įvyko, kokia jūsų skiepų nuo stabligės būklė.
  5. Gyvūno stebėjimas: Jei įkando naminis gyvūnas (šuo, katė) ir jį įmanoma surasti, labai svarbu jį stebėti 10 dienų (tai atlieka veterinarijos specialistai). Jei per tą laiką gyvūnas išlieka sveikas – pasiutlige jis nesirgo ir skiepų kurso žmogui galima nebetęsti. Jei gyvūnas pabėgo, nugaišo ar jo elgesys įtartinas – skiepijimas būtinas. Laukinių gyvūnų stebėti negalima – įkandus jiems, skiepai skiriami visada.

Svarbu: Pirminis žaizdos plovimas ir dezinfekcija yra svarbūs, bet neapsaugo nuo užsikrėtimo, jei viruso pateko į organizmą. Vienintelis būdas išvengti ligos po galimo užsikrėtimo – skiepai.

Prevencija: skiepai ir kiti būdai

  • Postekspozicinė profilaktika (PEP) – skiepai po kontakto: Tai gyvybę gelbstinti procedūra. Gydytojas, įvertinęs riziką, skiria pasiutligės vakcinos kursą. Dažniausiai Lietuvoje taikoma 5 dozių schema (skiepai leidžiami 0, 3, 7, 14 ir 28 dieną po pirmojo skiepo). Esant didelės rizikos įkandimams (pvz., gilios žaizdos, įkandimai į veidą, kaklą, pirštus; įkando patvirtintai pasiutęs gyvūnas), kartu su pirmuoju skiepu gali būti skiriamas ir pasiutligės imunoglobulinas (RIG) – paruošti antikūnai, suteikiantys greitą laikiną apsaugą. Labai svarbu laiku pradėti ir užbaigti visą skiepų kursą pagal gydytojo nurodymus.
  • Priešekspozicinė profilaktika (PrEP) – skiepai prieš kontaktą: Skiepytis nuo pasiutligės iš anksto rekomenduojama asmenims, turintiems didelę profesinę riziką užsikrėsti (veterinarams, gyvūnų gaudytojams, medžiotojams, laboratorijų darbuotojams) arba keliaujantiems į didelio pasiutligės paplitimo šalis (ypač Azijoje, Afrikoje), kur medicinos pagalba gali būti sunkiai prieinama. Dėl PrEP poreikio ir schemos reikia tartis su gydytoju.
  • Nespecifinė profilaktika:
    • Vengti kontakto su laukiniais ir nepažįstamais gyvūnais: Nemaitinti, neliesti, nebandyti pagauti, ypač jei gyvūnas elgiasi neįprastai (nebijo žmonių, agresyvus, sutrikusi koordinacija). Mokykite to vaikus.
    • Saugus elgesys su naminiais gyvūnais: Reguliariai skiepykite savo šunis ir kates nuo pasiutligės. Nepalikite jų be priežiūros lauke, kur jie gali kontaktuoti su laukiniais gyvūnais.
    • Laukinių gyvūnų vakcinacija: Lietuvoje vykdoma sėkminga oralinė laukinių gyvūnų (lapių, usūrinių šunų) vakcinacija mėtant jaukus su vakcina, kuri padėjo praktiškai eliminuoti klasikinę pasiutligę tarp šių gyvūnų.

Pasiutligės situacija Lietuvoje ir pasaulyje

  • Lietuva: Dėka laukinių gyvūnų vakcinacijos, klasikinės pasiutligės (kurią perneša lapės, šunys ir kt.) atvejų tarp gyvūnų ir žmonių Lietuvoje nefiksuojama jau kelerius metus. Tačiau išlieka teorinė rizika įvežti ligą iš kitų šalių bei rizika užsikrėsti šikšnosparnių platinamais lissavirusais (EBLV). Todėl bet koks kontaktas su šikšnosparniu (ypač įkandimas ar įdrėskimas) taip pat reikalauja skubios gydytojo konsultacijos dėl skiepų. Kasmet į gydymo įstaigas dėl gyvūnų įkandimų kreipiasi keli tūkstančiai žmonių, ir daliai jų skiriama profilaktinė vakcinacija.
  • Pasaulis: Pasiutligė išlieka didžiulė problema daugelyje Azijos ir Afrikos šalių, kur pagrindinis viruso platintojas yra šunys. Kasmet nuo šios ligos miršta dešimtys tūkstančių žmonių, dauguma jų – vaikai. Pasaulio sveikatos organizacija yra iškėlusi tikslą iki 2030 metų eliminuoti žmonių mirtis nuo šunų platinamos pasiutligės.

Pasiutligė – 100% mirtina, bet 100% išvengiama liga. Svarbiausia – vengti kontaktų su įtartinais gyvūnais, atsakingai prižiūrėti savo augintinius (skiepyti!) ir, įvykus įkandimui ar kitokiam kontaktui, nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos dėl profilaktinio skiepijimo. Tai vienintelis būdas išgelbėti gyvybę.